1794 / Užgyd gaide
: Užgyd gaide pusėj naktys –
Reik žirgus balnoti! :
: Pabalnojau ir išjojau,
Pri pulka pristojau. :
: Aukštais kalnais jodydami
Armotas riktavo. :
: Užriktavo, užliodavo
Sidabra kulkeliems.
: Ir paleido armotėlę
Į vaisko pulkelį. :
: Skynė – pynė ulyčėlį,
Maskoliaus vaiskely. :
: Seni, jauni ir vajauni
Lietuvos kareiviai. :
: Padėk, padėk, pons Kosciuška,
Maskolių valioti. :
: Kai maskolių pavaliosma,
Austrijų kaposma. :
: Rubavosma rusą, prūsą,
Mušma austrijoką. :
Kosciuškos sukilimo daina
Oi šermukšnio!
Oi šermukšnio šermukšnio
Kur tu augai terp balių?
Ei ei ajajaj, kur tu augai terp balių?
Kur tu augai terp balių,
Tarp šių žalių samanų?
Oi matuši matuši,
Kam tu manį auginai?
Kam tu manį auginai
Ir ing vaisko užrašei?
Ir ing vaisko užrašei
Ir tris triūbas nukalai?
Pirmą triūbą triūbijo
Iš kiemėlio išjodams.
Antrą triūbą triūbijo
Per atšlaimą jodamas.
Trečią triūbą triūbijo,
Prie vaiskelio pristodams.
Man žirgelis sužvingo,
Visas vaiskas sužiūro.
Ir sužiūru sužiūru
Kariuomenė į mane.
Ir atein žuvėdų pulks,
Žuvėdų pulks narsiūjų.
Kai ant plečiaus sustojom,
Žuvėdus iškapojom.
Mūsų Katkus labai drūts,
Tikras buvo karaliūks.
Miške prie laužo
Miške prie laužo Vanagai sėdėjo,
Liūdną dainelę traukė pamažu,
: Ir tylus aidas taip gražiai skambėjo,
Kurio klausytis buvo taip žavu. :
Laužo šviesoje veidai surimtėja,
Į šalis blaškos deganti liepsna,
: O mintys skraido apie gimtą šalį,
Kur jųjų laukia tėviškės dukra. :
Skriski, dainele, apie brolius, seses,
Apie gimtuosius sodžiuj namelius,
: Apie motulę laukiančią prie kelio,
Ir mergužėlės mėlynas akis. :
Laužas jau gęsta ir naktis artėja,
Gana dainuoti, broliai Vanagai,
: Ruoškimės žygin, laikas jau atėjo,
Nes naktužėlė – mūsų motina. :
Mes partizanai kovų nepabūgę,
Nešame laisvę ant savo pečių,
:Ir tegul priešas mūsų nebaugina,
Nes mes nebijom alkanų gaujų. :
Ei, varė varė
Ei, varė varė,
Šaltyšius varė
Mus tris jaunus brolel.
Mumis tris jaunus,
Jaunus brolelius
Į svetimą šalel.
Anpus Berlyno –
Du šimtai mylių –
Liogeružėj gulėj.
Ant mūsų lyja,
Ant mūsų sninga,
Ant mūsų ledai krint.
Ant mūsų kojų
Kurpiai supuvo,
Ant pečių manderėl.
O kad parėjau
Po ilga varga
Iš svetimos šalelės.
Pareinu namo,
Einu į triobą –
Nėr tėvo, nei močiut.
Einu į stainę –
Nėra brolelio,
Nė juodbėrio žirgel.
Einu į svirną –
Nėra seselės,
Nė jos margos skrynel.
Einu į sodą –
Nėra klevelio,
Nė žaliosios liepel.
O iš liepelės
Baltų lentelių
Dirbdin tėvams grabel.
O iš klevelio
Lygaus medelio
Dirbdin tėvams kryžel.
Aš be tėvelio,
Be motinėlės,
Be brolių, be sesel.
O kai sugrinšiu
Į tą krygelę
Šaukit mane, brolel. x3