Žygis pėsčiomis: Sausio 13-ai atminti

Karolinos kelias

Karolinos kelias II pasaulinio karo vokiškame žemėlapyje
Kelio ortofoto nuotrauka

Daina – Oi neverk, matušėle

  1. Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus
    Eis ginti brangiosios tėvynės!
    Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus
    Lauks teismo dienos paskutinės.
  2. Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas
    Kad laužo užrūstintas vėjas;
    Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,
    Antros neišmels apgailėjęs.
  3. Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:
    Jie mylimą Lietuvą gina;
    Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai
    Vainiką iš deimantų pina.
  4. Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens:
    Baltveidės oi verks, nes mylėjo!
    Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,
    Kiek priešų ten kraujo tekėjo.
  5. [ Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus
    Ir priešų sulaužė puikybę:
    Už devynias marias, už tamsiuosius miškus
    Išvarė kryžiuočių galybę. ]
  6. Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų, Kai duobę kareiviai ten kasė, Ir paguldė daug brolių greta milžinų, O Viešpats jų priglaudė dvasią.

Pirmą kartą eilėraštis publikuotas 1895 m. rinkinyje „Pavasario balsai“.

LRT studija

Tanketės prie Lietuvos televizijos ir radijo
Eglė Bučelytė, apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu

Prisiminimai

Tankams ir šarvuočiams pradėjus važiuoti pro Vingio parką link mūsų, su režisiere Virginija Kikilaite išėjome iš kabineto ir nusileidome į II studiją. Apačioje jau išgirdome tankų šūvius prie TV bokšto. Studijoje likau su operatoriumi, duris iš išorės užrakino ir likome čia iki tol, kol desantininkai su kirviu neiškapojo durų. Visą buvimo studijoje laiką girdėjosi sproginėjimai, drebėjo sienos. Tai tęsėsi apie pusę valandos, o gal valandą. Pirmiausia per studijos langą pamačiau, kaip kariškiai įsiveržė į režisierių pultą, po to dar apie 10 minučių laužė mūsų duris. Įbėgę liepė nejudėti, nesikalbėti, nes šaudys. Išvarę į koridorių, vis kartojo tuos pačius žodžius: „Ne razgovarivat, a to budem streliat“. Leido pasiimti paltus iš 4 aukšto kabineto ir visi, kurie mus lydėjo etapais, jautė pareigą pasakyti, jog mūsų milicininkas nušovė kareivį, todėl jie mus ir užėmė. Visas pastatas buvo pilnas dūmų, ant grindų pilna stiklų šukių, išvartyti gėlių vazonėliai. Kai išėjau į lauką, pamačiau tikrą karą. Baisiausia buvo virš galvų lekiančios trasuojančios kulkos.